Lietuvos partizanų bunkeriai, žeminės ir slėptuvės
LAISVĖS KAINA 2016
Partizanų slėptuvės
Miškuose ir sodybose randamos partizanų slėptuvės, bunkeriai ir žeminės - medinės architektūros paveldas, menantis Lietuvos gyventojų pasipriešinimo sovietų okupacijai metus. Kovotojų būriai miškuose išsikasdavo žemines, jas sutvirtindavo rąstais ir užmaskuodavo augančiomis eglaitėmis, viduje įsirengdavo ne tik gultus ir stalus, bet ir maisto sandėlius. Dar gyvi partizanai yra minėję, kad kai kurie bunkeriai turėdavo net antrą požeminį aukštą, kuriame buvo slepiamasi šturmo atveju. Taip pat yra minimos ir dvigubos bunkerių grindys, po kuriomis buvo laikomi dokumentai, amunicijos ir ginklų atsargos. Teritoriją aplink slėptuvę kartais užminuodavo, bet dažniausiai pastatydavo sargybinius. Kelią į šias slėptuves žinodavo tik labai patikimi žmonės, nes reikėjo saugotis išdavikų ir šnipų. Vis dėlto slėptuvės dažniausiai būdavo išaiškinamos tik kam nors išdavus. Tada partizanams likdavo du keliai: žūti arba pasiduoti, nes pasipriešinti arba ištrūkti būdavo beveik neįmanoma.
Daugelis žeminių ir bunkerių neišsilaikė iki mūsų dienų, nes vieni buvo sugriauti ar susprogdinti kartu su jose buvusiais kovotojais, kitus užvertė žemėmis patys gyventojai, bijodami valdžios persekiojimo, kitus sunaikino laikas.
Partizanų bunkeris
Partizanai negali atvirai kovoti su gausesne ir stipresne reguliaria kariuomene. Lietuvos partizanų taktika – smogti netikėtus smūgius, susidoroti su išdavikais, valdžios pareigūnais, o paskui pasislėpti. Po kiekvieno išpuolio miško brolius persekiodavo didelės pajėgos, kurios sunaikindavo aptiktus kovotojus. Nuo mirties gelbėjo tik slėptuvės. Jas partizanai įsirengdavo sodybose, miškuose, pelkėse, upelių pakrantėse, kartais net šuliniuose. Dalis bunkerių buvo labai paprasti, bet buvo ir tokių kurie turėjo du požeminius aukštus, šulinius, krosneles, toli esančius įėjimus. Juose buvo galima saugiai sėdėti kelias savaites. Kareiviai bunkerių paieškai naudojo specialius prietaisus, šunis.
Visos požeminės slėptuvės buvo tamsios, drėgnos, šaltos, blogai ventiliuojamos. Jose gyvenantys vyrai po ilgesnio laiko susirgdavo sąnarių ligomis, juos užpuldavo parazitai.
Vyčio apygardos partizanų Rupūžėno būrio žeminių kompleksas
Pirmieji partizanų būriai Panevėžio krašte susikūrė 1944 m. Vienas jų buvo policijos kapitono Stasio Eitminavičiaus - Rupūžėno būrys.
Pašilių miške 1944 m. lapkričio mėnesį buvo įrengtos penkios partizanų žeminės bei lizdai kulkosvaidžiams. Kiekvienoje žeminėje tilpo po 20-30 žmonių. Rupūžėno būrys buvo vienas didžiausių Panevėžio krašte. 1945 m. pavasarį sužinoję, kad žemines ruošiasi pulti NKVD dalinys, partizanai pasitraukė į Upytės miškus ir išsiskirstė į smulkesnes kuopeles. Stasys Eitminavičius žuvo 1947 metais.
Žeminė ir du stebėjimo bokšteliai buvo atstatyti 2004 m.
Gurbų bunkeris Plunksnočių šile
Daugiau nei pusšimtį metų Plunksnočių šilas saugo paslaptį – Gurbų bunkerį, kuriame slėpėsi partizanų Jono ir Izidoriaus Streikų būrys. Manoma, kad tai ilgiausiai šalyje išsilaikęs bunkeris - jame partizanai glaudėsi net iki 1956 m.
Bunkerio lubos seniai įgriuvusios. Tačiau dar aiškiai matyti, kur buvo jo didysis kambarys, tunelis, sandėliukas, tualetas. Bunkerio įėjimą maskavo eglutė. Ją partizanai sodindavo medinėje dėžėje ir užvilkdavo ant slėptuvės angos. Eglutes jiems tekdavo dažnai keisti: mat medeliai niekaip neprigydavo toje medinėje dėžėje. Manyčiau, jai trūko drėgmės. Eglutė buvo nedidelė, mat stambesnę ir dar su pilna žemių dėže būtų sunku užvilkti ant bunkerio.
Pro angą svečias kopėtėlėmis patekdavo tiesiai į siauro tunelio vidų. Dešinėje pusėje - sandėliukas ir tualetas, kairėje – gyvenamasis kambarys. Visų jų sienos sutvirtintos mediniais sienojais. Lubos gana aukštos, bunkeris pritaikytas aukštam partizanui. Net dabar, seniai sutrūnijus bunkerio stogui, aiškiai matyti gilios, maždaug pusantro-dviejų metrų gylio tunelio ir kambario duobės. Bendrajame kambaryje vietos buvo maža. Kiek aukščiau nuo grindų – pirmoji medinių narų eilė. Ant jų paskleista šiaudų, kad būtų minkščiau gulėti. Dienas ir naktis slėptuvėje trumpindavo žaisdami pačių sumeistrautais šachmatais.
